♥

Aš čia su mažyte žinia. Kaip žinau kai kas norėjo dar vienos story, taip, kad jau galim akį užmest į prologą ir manau, jog greit galėsim žiūrėt, kad toliau gaunas. Taigi palinkėkit man sėkmės, net ir nemėgstantys bloginių istorijų.

Viliuosi, kad patiks ir skaitysit:

http://thatisnotgoodideatopissmeoff.blogas.lt

Tai va mielosios. Čius čius. Tai paskutinis įrašas šiame bloge.
Ir labai norėčiau padėkoti visoms skaičiusioms, tačiau ypač šioms:
Ernestai, geriausia draugė, kuri palaiko, kad ir ką bedaryčiau, kad ir kokią nesąmonę sugalvočiau, už tai esu dėkinga. Juolab, kad kartais ir kritikos nestokoja.
Inetai, už nerealų palaikimą pačioje pradžioje, būtent to man tada ir reikėjo.
Kristinai, už, tai, kad įkvėpė mane vienam iš atsigavimų.
Marijai, už tai, kad tokios istorijos kaip ši plečia mano draugų ratą.
Ir visoms jums, kurios kada nors kiek skaitė, kėlė mane į top’us. Nors nemanau, kad buvau to verta, bet ačiū.
Turbūt, tos kurios rašo žino tą jausmą, kai kasdien po porą kartų įdėjus naują kūrinio dalį tikrini savo el paštą. Būtent ten gaudavau pranešimus apie jūsų komentarus. Juos skaitydavau, ne vieną ir ne du kartus, nes juos gauti yra vienas nuostabiausių jausmų kurios kada patyriau.
Ačiū vioms. Myliumyliumyliu.

http://www.youtube.com/watch?v=zCxsrqfu_4E&feature=relate

1 pagaigos versija.

Viena vienintelė akimirka gali sugriauti visus ateities planus. Viskas griūna tarsi kortų namelis.

Ne išimtis buvo ir šis kartas. Tai ką statė kiti, sugriovė jis. Tai ką kitiems buvo sugriovę jie - atstatė jis. Ne išimtis buvo ir šis kartas. Vienas žodis, atrodo niekuo neįpatingas. Tačiau tam tikru laiku, tam tikroje situacijoje jis turi milžinišką reikšmę. Ne išimtis buvo ir šis kartas. Vieniems tai atstatė gyvenimus, kitiems sugriovė. Amžiams.

-Jau.- tylą perskrodė šnibždėjimas, tačiau jis nesulaukė jokio veiksnaus atsako.- Velniop, jau!- jam tai atrodė tarsi kraupus spektaklis, sulėtintas senovinis filmas.. Jis spėjo nužvelgti visus, kiekvieno mimiką, kiekvieno judesį.. Galop jo akys apsistojo ties ja. Mergina, dėk kurios jis ryžosi šiai avantiųrai. Mergina kuri galėtų būti jo. Bet nėra.

Evelina tvirtai suspaudė kairiąją ranką, kurioje slypėjo jos ir Mikaelos ateitis. Evelina trūktelėjo Miki link savęs ir juodvi pasileido bėgti. Bėgti link savo gyvenimo, į kurį kabinosi dantimis ir nagais, net tada, kai vilties žiburys užgesdavo, jos sugebėjavo jį uždegtį savo širdyse.

Kelias minutes visi jas lydėjo akimis ir tik vėliau, tarsi pabudę iš transo visi kaip vienas sukrebždėjo. O kaip tik tuo metu ir Tadas dėjo į kojas, kalnų link.

Merginos atlapojo automoblio dureles. Tai buvo tokia ramybės oazė palyginus su tais šūvais kurie netaikliai pleškėjo jų link. Tai buvo tarsi kūdikiui motinos glėbys. Vienintelė saugi vieta visame pasaulyje. Jos tankiai alsavo. Evelina drebančia ranka bandė pataikyti rakteliu į spyną ir užvesti automobilį. Vos tik pasigirdus ramiam mašinos burzgimui kuris prilygo katino murkimui, Mikaelos ausis užgulė šūvio garsas.

“Pykšt pokšt.”- aidu spengiančioje tyloje skambėjo Miki galvoje.

Evelina nieo nelaukė ir “rovė” iš vienos, o Miki nesugebėjusi atplėšti automobilio durelių ( suprask: Eva jas užrakino, o Mikūtei taip stogelis pačiuožė, kad nebesugebėjo blaiviai išmąstyt, kodėl tos durelės neatsidaro) priglaudė ranką prie stiklo ir leido veidu ristis ašaroms išdavikėms. Kulka teko Tadui.

*** Po 5 metų***

http://www.youtube.com/watch?v=uxUATkpMQ8A

Jos keturios sėdėjo kavinėje. Evelina, Ernesta, Austė ir Mikaela.Tai buvo vėlokas sekmadienio rytas Manhatene. Gražia merginų  tradicija tapęs įprotis kiekvieną sekmadienio rytmetį papusryčiauti prestižiniame Manhatano rajone esančioje lauko kavinėje.

Mikaelai ir Evelinai išsigelbėjus, visi viską norėjao pradėti iš naujo. Palikti blogus prisiminimus aname mieste ir persikelti kitur. Viena iš tinkamiausių vietų pasirodė Manhatanas.
Austė ir Darius viad palaikė Miki, tad nepaliko jos ir šįkart. Prieš dvejus metus Aurimas buvo pašauktas kariuomenėn metams, tačiau pasiliko ten dar dvejiems. Vieni jau spėjo praeiti, vieni dar liko. Tuo tarpu Austė padedama Mikaelos ėmėsi savo vestuvių planavimo.
Ernestai ir Aurimui susitaikius, jie pasekė  draugų pavyzdžiu ir taip pat persikraustė. Aurimas jau spėjo “padirbėt” ir “užstatė” Ernestą. Ji jau aštuntas mėnuo nėščia. Vis tik, gydytojų pranašystės neišsipildė, ir tai padarė juos dar labiau laimingesnius.
na, o Evelina ir Mikaela, tiesiog perdaug suartėjo per paskutiniuosius įvikius ir daugiau nebenorėjo skirtis. Jos tiesiog žinojo, kad gali viena dėl kitos padaryti bet ką. Ir tai buvo vienas iš maloniausių kada nors jas gaubusių jausmų.
Kas nutiko Justui, Biliui ir visiems kitiems šliužams, merginos nelabai troško sužinoti. Nė viena, nė kita nenorėjo prisiminto to, kas tada įvyko, tad ir nesidomėjo, kas nutiko tiems žmonės. Tačiau vargu ar jos tebelaikė juos žmonėmis.

Visos merginos jau buvo pasistiprinusios ir valgė desertą su sultimis ar kava, bei maloniai šnekučiavosi.

-Na, mieloji, tai kaip pavadinsi mažylį?- Austė pasmalsavo. -Džonas. Jis bus Džonas. Kitaip ir negalėtume pavadinti šio mažojo futbolininko.- švelniai paglostėpilvuką.-O jis ir vėl man spyrė.- švelniai šyptelėjo draugėms.- O kaip judvi su Miki pasistūmėjote su vestuvėmis?

-Neseniai jau atradome nuostabias patalpas ir mažą, mielą bažnytėlę, su puikiu kunigu. Nepatikėsit, tačiau jis žiauriai linksmas ir sako neoakartojamus pamokslus. Jis paės mums papuošti pažnyčią ir padarys gėlėms nuolaidą, mat jo pusbrolis turi gėlų parduotuvėlę.

-Gaila, kad man dar nepavyko rasti viešbučio su pakankamai patvariomis lovomis judviejų medaus mėnesiui.- Miki porino Austei.- Juk žinom koks Darius eržilas, uch. Juk reika patvarios lovos, kad nesulužtų vidury..

-Miki!- Austė suspigo. Jos žandai buvo raudoni, tarsi geišos lūpos, likusios dvi merginos nusikvatojo.

-Na, kas dabar negerai?- primetė nekaltutę ir žiauriai nustebusią.- Nejau nori, jog kai plėšit meilę sulūžtų lova?

-O gal ir noriu. Koks tau skirtumas.- sukryžiavo rankas ant krūtinės ir papūtusi lūpas iškėlė nosį aukštyn.

Merginos ėmė dar labiau kvatoti. O ir astė ilgai nesugebėjo sulaikyti juoko ir prisidėjo prie jų. Jos kvatojo kaip pašėlę, tai vieną tai kitą pašiepdamos, priversdamos nuraust, bei atkreipdamos į save visų aplinkinių dėmesį.

Miki ilgesingai, tačiau kartu ir su nekantra pažvelgė į gatvę. “Jis tuoj pasirodys. Jis tuoj pasirodys.”-kartojo sau mintyse. Mažytė paslaptėlė-staigmenėlė Austei. Darių paleido metais ankščiau ir nieks išskyrus Mikaelą to nežino. Jiedu su Dariumi jau spėjo suplanuot. Po mėnesio. O Darių čionai atgabenti tūrėtų jo draugas iš kariuomenės. Miki ir pastarasis vyrukas bus vyriausieji pamergė ir pabrolys. Ir jiedu tuojau susipažins.  

Pagaliau, visai netoli šios kavinukės sustojo automobilis. Išlipo Darius ir.. Miki gerklklę užspaudė nemaloniai kutenantis “gumuliukas”. “NEnene!”- jos smegenys tiesiog atsisakė priimti ką tik gautą informaciją. Tačiau matytas vaizdinys buvo tikras. Ji papurtė galvą bandydama išmesti tą kvailą mintį iš jos, tačiau kai vėlei pakėlė akis į vaikinus, matė identišką vaidą. Tai tikrai jis. Tadas. Mikaela sugniaužė smulkučius kumštukus ir sugręžė dantukais. “Na, jei jau jūs šitaip, tai aš - taip..”- mintyse jau spėjo sudelioti tolesnį veiksmų planą.

Tadas, šiaip ne taip buvo išsisukęs nuo teismo, ne taip kaip kiti. tėvas turėjo ryšių, tačiau ir tai turėjo savą kainą. Penkeri metai kariuomenės tėvo paliepimu. Ir pagaliau jis buvo laisvas.

Mergina pakilo nuo stalo ir rankose sugniaužė savo porciją: stikline sulčiu ir gabalėlį net nepradėto šokoladinio torto. Likusios merginos nulydėjo ją akimis. Mikaela patraukė vaikinų link. O jiedu, vis dar nieko nenutuokdami dairėsi merginų. Miki prisiartino, prie savo pyčio kaltininko ir patapšnojo jam į petį. Vos tik jam atsisukus mergina pradėjo spektaklį:

-Tu.- bedė taduo pirštu į kietą krųtinę.- Kaip tu po velniais drįsti radytis man akyse? Man? Po penkių suknistų metų, per kuriuos aš susitaikiau su tavo mirtimi.- nenustojo mosikuoti viena ranka ir baknoti jo krūtinės.- Ir dabar tu po penkių metų, Girdi, po penkių. išdygsti lyg iš po žemių. Ar bent pagalvojai, kaip aš turiu jaustis? Aaaa? paršas, tu esi paršas. suskis. Tešliagalvis asilas madafakeris. Suknistas parazitas. Šiknakrušys idiotas. Bestuburis bailys neturintis nė gramo smegenų..

-Aš.. aš..- mergina priglaudė pirštą jam prie lūpų ir tęsė.

-Ša. Dabar kalbu aš.  O tu palauk savo eilės ir manęs nepertraukinėk. Tikiuosi tokią mažą užduotėlę tavo bukaprotiškos blondiniškos smegenėlės sugebės įvykdyti.- ji pastukseno kumštuku į jo makaulę [ Parašius pastarąjį žodį galvoj ėmė skambėt: http://www.youtube.com/watch?v=GYXBzE-Cpec nepykit už nusišnekėjimus kai kas daro savo.].- taigi, kur aš baigiau?

- Bestuburis bailys neturintis nė gramo smegenų.- Darius sukikeno.

-Ak, tai.. Ačiū. Tadai, užsikrušk ir susikišk savo sukruštą nuomonę, ten kur nesulenda, mielasis. Nes kitą kartą tave sutikus, nebebūsiu tokia maloni ir imsiuos savo hobio. Kastavimo, ir jokiu būdu ne trumpalaikio.[ aiškinu nesupratusoms prieko tas trumpalaikis. Yra du kastravimo būdai. Pirmas, galima užrišt tą žarnelę kuri jungia kiaušinius su lytiniu organu, tačiau po kiek laiko atrišus tą žarnelą, mūsų pacienta ir vėl būtų vaisingas. Antras - nebeatitaisomas, tiesiog nukirpt tą žarnelę. Ir jei ką, Miki kalbėjo apie nukirpimą.].- Mergina sau iš už nugaros pasiėmė gabalėlį torto ir ištepliojusi vaikinui veidą nusisuko nueit, tačiau vaikinas stvėrė ją už rankos ir atsukęs į save įsisiurbė į lūpas.

Švelnias, nuodemingas, putlias.. Tas, kurių buvo spėjęs taip išsiilgti per visus tuos metus. Tačiau mergina neleido šiam malonumui testis ilgai. Ji atsiplėšė nuo vaikino ir trenkė jam delnu per veidą, bei apliejo sultymis.

-Atvėsk, branguti.- pakštelėjo jam į lūpas ir nuėjo palikusi jį apstulbusį.

***Po mėnesio. Austės vestuvės***

Viskas pamažu susitvarkė. Netgi Tadas ir Mikaela susitaikė. O dabar abu patys pirmieji dingo iš bažnytinės ceremonijos, kad spėtų baigti ruošti salę. Jei reikėjo suknistų balionų. Ir kas svarbiausią, nei Tadui, nei Mikaelai išnaršiusiems visą parduotuvę taip ir nepavyko surasti balionų.

-Mums reikia tų suknistų balionų!- Miki nervingai trypčiojo koja.

-Jų čia net nėra.

-OK. Tuomet pirksim prezervatyvų.- Miki gūžtelėjo pečiais ir patraukė link pastarųjų skyriaus.

-tu juk juokauji,- Tadas lėkdamas paskui Miki burbtelėjo, tačiau jai staiga atsisukus ir mestelėjus į jį veną žvilgsnį jis suprato.- Ne tu nejuokauji.- konstatavo faktą.

-Būtent.-Ėmė krauti daugybę jų pakelių Tadui į glėbį.- Mano idėja, tavo įgivendinimas. Aš perku, tu puti.

-Austė pašėls, bet velniop..- burbėjo sau panosėj.- Ėėėė.- pagaliau išgirdęs ir Mikaelą sutriko.- nieko aš nepūsiu, pati ir pūsk.

-Dar ir kaip pūsi, katuk.- pakštelėjo jam į nosį.

2 pabaigos versija.

http://www.youtube.com/watch?v=H6kfJJRLYc0&feature=related

-Jau. Jau!- Miki galvoje aidu atsimušė Tado balsas. Ji pasimetusi apsižvalgė. Viską matė kaip sulėtintame, nespalvotame, begarsiame kine. Ir staiga viskas atgijo, slinko tokiu milžinišku greičiu, kad jai net užgulė ausis. Evelina timptelėjo ją už rankos. Viskas lėkė pro akis bėgant link mašinos. Tado mašinos. Jos bėgo dideliais žingsniais, garsiai ir giliai alsuodamos. Nieko kito nesigirdėjo aplink, išskyrus judviejų alsavimą. Šis plonytis šydas tarp gyvenimo ir mirties apgaubė jas, atskrė nuo viso pasaulio. Rodos daugiau nieko nebeliko, tik jos ir tikslas priešaky. Išgyventi.

Žingsnis po žingngsnio jos vis labiau artėjo prie šio tikslo. Su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu, jos buvo vis arčiau tikslo. Vienu metu jos abi atplėšė dureles, įsėdo ir užtrenkė. Eva drebančiom rankom bandė įkišti raktelį į spyną, tą patį mažą “kažką” ką jai buvo įdavęs Tadas. Šypsena švietė jos veide, juk regis dabar jos atsidūrė ramybės oazėje. Miki taip pat giliai alsavo, žvilgtelėjo į priekinį stklą, jų link bėgo Tadas. Ji nusišypsojo ir užvertusi galvą aukštyn atsipalaidava ir toliau bandė atgauti kvapą. Tuo tarpu Eva jau spėjo užvesti mašiną ir nekantraudama laukė Tado.

Ir būtent tą ramybės oazę sugriovė šūvio garsas. Pykšt pokšt- garsiai skambėjo merginų galvose. Jos patyliukais pažvelgė viena į kitą, o vėliau, vienu meu sužiuro į priekinį stiklą. Vaikinas, dar ką tik bėgęs link jų gulėjo susiėmęs už krutinės.

Miki įraudę skruostukai greit nusidažė sniego baltumu. Ji šoko iš mašinos ir lyg pamišusi pasileido link vaikino. To kurį tik dabar suvokė mylinti. Ji suklupo likus dar geram metrui iki jo ir nučiuočė žvyru ant kelių. Jos akys buvo prisikaupusios ašarų, o lūpos be garso kuždėjo žodžius:

-Neišeik, pasilik, nepalik manęs… tu negali.. tu privalai gyventi..

-Pabučiuok, paskutinį kart, ir atleisk.-Tado beveik nesuprantami išlementi žodžiai smigo jos širdin.

Miki ašaroms riedant skruostais prisiglaudė prie jo lūpų. Paskutinį syk prie mylimojo lūpų. Šis bučinys buvo ypatingas. Sumišęs su ašaromis ir krauju. Atsisveikinimo. Pats aistringiausias pasaulyje. Į šį bučinį Mikaela sudėjo visą savo meilę kurią nešiojo savyje, visą skausmą, visą ilgesį, visą save. Visai kaip ir Tadas. Vos jiems atsiplėšus vienas nuo kito Tadas ištarė paskutinius žodžius.

-Myliu tave.

-Ir aš myliu tave.- Miki sukukčiojo ir išleido aimaną. Jos akys ir vėl paplūdo ašaromis. Tadas nusišypsojo, sunkiai atsikosėjo krauju ir suknebo amžiams. Miki dviem pirštais užmerkė jo akis ir pajuto širdį verentį skausmą. Ji manė, kad tai širdgėla, bet klydo. Tai buvo kulka skirta jai, ir susmigusi jos širdin. Mergina suknebo ant mylimojo ir jie paskendo kraujo jūroje.

-Ne. -Sukliko Evelina.- Ne ne ne. To negali būti.- ir gavo savą dozę. Savą kulką

Visas dykumos lopinėlis skendo kraujyje. Ir tai buvo galas. Ta mažytė riba, tarp gyvenimo ir mirties buvo peržengta. Viskas ką jie statė visą savo gyvenimą statė sugriuvo, kaip smėlio pilys nuplautos jūros.

Vsio. Baigiau. Laimingos, ane? juk aš savo pažadu tęsiu.
Soriuks už klaidas, galvoj vis dar skamba Kalėdinio diskano bumčikas, o ką tikpapuošus dvi eglutes ir supakavus dovanas tingis taisyt, taip, kad pažadu tai padaryt ryt ryte.
Dabar vyks pasiskundimo valandėlė: mane išmaudė sniege ir tai sucks. Mane ėmė persekiot, mane įsišikęs 2m jaunesnis vaikinas ir tai mane gąsdina. Geraiu net nepasakosiu detaliai kaip ten viskas yra.. Bet Ačiuks, kad skaitėt.

Bučkis ir labanakt (arba labas rytas)
Love, Call Me Winter.

 Paskaitykit visi, svarbi informacija. Kadangi aš niekaip negalėjau pasirinkti tinkamos pabaigos, parašiau dvi versijas. Rinkitės sau labiau patikusią. Jos, kitoje dalyje.

http://www.youtube.com/watch?v=rYEDA3JcQqw 

Durys girgždėdamos prasivėrė. Duslūs žingsniai aidėjo kapų tyloje, ant poros betoninių laiptų pakopų. Įžengęs vaikinas akimis apibėgo visą patalpą matydamas tik vieną merginą. Viename iš rūsio kampų kžkas sujudėjo ir nuaidėjo braukiamų batų per grindis garsas.

-O tik pažiūrėkit kas mus aplankė. -sarkazmo kupinas užkimęs balsas ataidėjo iš to pačio kampo. Kita mergina sėdėjusi ant kėdės pakėlė galvą ir ironiškai šyptelėjo. Vaikinas priėjo prie pastarosios ir atrišo rankas. Mergina iš kart sukniubo, nebeturėdama jėgų net normaliai išsėdėti. Vaikinas vis dar tvirtai suspaudęs lūpas atrišo ir kojas, o mergina vis dar buvo sukniubusi ir rankomis masažavo virvių nutrintas vietas. Patyliukais pastatęs merginą ant kojų iš nugaros apkabino:

-Paduok man vandens.-sušnibždėjo blondinei.

-Užsikrušk.- besistodama išspjovė.

-Prašau, Mikut.- sudžiuvusios Evos lūpos vos krustelėjo. Merginos jau buvo spėjusios išsikalbėti. Viena naktis, kartais daugiau ir reikšmingiau nei 5 metai kartu, taip nutiko Mikaelos ir Evelinos atvėju. Jos ir vėl tapo draugėmis. Galbūt nebe taip viena kita pasitikėjo, bet vis gi buvo vieningos. Mikaela priėjo prie ant žemės stovinčio butelio vandens ir padavė jį merginai. Mergina suvilgdė lūpas vandeniu, o vėliau ir godžiai išgėrė visą buteliuką vandens.-Paleisk,-ėmė muistytis bandydama nusidrayti vaikino rankas, tačiau jis jos nepaleido.

-Eime, teks truputį pasivažinėti.- pašaipiai šyptelėjo sužvairuodamas Mikaelos pusėn, kuri regis vėl tapo įžuli, ir perimetęs Eveliną per petį švilptelėjo vyramas stovintiems už durų ir į kambarį įlindo vienas iš raumenų kalnų-augalotų vyrukų. Bilis pajudėjo durų link, o augalotasis raumuo stumtelėjo Mikaela, taip pat link durų. Miki pasukusi galvą per petį pervėrė jį lediniu žvilgsniu, priversdama nudelbti akis.

-Iki šiol, kuo puikiausiai vaikščiojau ir pati, taip,  kad ir dabar manau manęs nereiktų stumdyt, o juo labaiau ko nors nešiot.-pažvairavo į Bilį einantį priešais, tačiau šis net nesuregavo. Jie išėjus iš patalpos, kurią merginos, jau ėmė laikyti laikinais namais, Miki iš visų pusių paspito vaikinai, neleisdami nė per centimetrą pajųdėtį į šonelį.

***

http://www.youtube.com/watch?v=RJuoTfSrve8&feature=related

Merginos sėdėjo ant galinės mustango sėdynės, su raiščiais ant akių, tvirtai spausdamos viena kitos ranką ir šnibždėdamos paguodos žodžius.

-Viskas bus gerai. Privalo.- Miki nebežinojo ką guodžia ar Eveliną, ar labiau save.

-Miki.. Būkim realistės.. Čia.. čia ne pasaka su laiminga pabaiga.. Čia gyvenimas.- mergina rijo gumuliuką nepatogiai užstrigusį gerklėje ir bandantį prasiveržti. Tą, kuris neleido jai normaliai ištarti žodžio nedrebant balsui. Galop jos pečiai suvirpėjo ir mergina ėmė kukčioti, “ašarų gumuliukui” pavyko išsiveržti į viršų ir mergina pasikukčiodama sudejavo, sušnirpštė nosimi.- Velniop.. Ko..ko..kokia aš apgai..- vėl sušnirpštė nosimi.- ..lėtina, nesu..nesugebu net ašarų sutramdyti..- užvertė galvą viršun. Mikaela, apgraibom surado merginos galvą ir priglaudė ją sau prie krūtinės. Ramindama glostė plaukus ir nugarą, apkabino ją, ir tvitai suspaudė glėbyje, vis dar nepaleisdama rankos.

-ššššš.- ramino merginą palengva čiūčiuodama.-Kad ir kaip ten bebūtų - ištversim. Kitaip ir būti negali.

Galop. Po dviejų valandų kelio asfaltu ir žvyrkeliu, automobilis su palyda sustojo. Merginoms nuo akių buvo nuimti raiščiai, o iš automobilio joms padėti išlipti pasisiūlė Tadas. Miki išdidžiai ir pakėlusi galvą išlpo pati ir visiškai ignoravo visus, ji net neketino prarasti savigarbos. O štai Evelina, šią pagalbą priėmė su malonumu, juk ankščiau ji būtent šio vaikino ir siekė. 

Vieną vienintelę akimirką, niekas nepastebėjo, kaip Tadas kažką įdavė merginai į delną, o ji pastarajį tvirtai sugniaužė. Pora žodžių, kurių nieks negirdėjo išskyrus kalbėjusįjį ir tą, kam jie buvo skirti. Mergina vos linktelėjo galvą ir buvo pristatytą, į mažo ratelio vidurį, kuriame buvo Miki. Merginas puslankiu supo augalotieji vyrukai, o priekye stovėjo viso šito cirko iniciatoriai: Justas, Tadas ir Bilis. Merginos vėlei susikibo už rankų, laukdamos, kas bus toliau ir bijodamos išsiskirti.

Kiek tolėliau stovėjo dar vienas vaikinas su panašia brigada, tik be merginų, tačiau su žmogumi, kuris iš Mikaelą išmušė visą išdidumą. Pro Miki akis neprasprūdo niekas: nei nervingas Tado mindžikavimas ir dairymasis, nei Evelinos akyse sužibusi viltis..

Bilis prisiartino prie kitos grupės vado vaikino. Miki mintyse jau spėjo praminti jį atlėpausiu, dėl milžiniškų dramblio ausų. Vaikinai paspaudė kits kitam rankas.

-Kuri iš jų?-rodos atlėpausis kažkur labai skubėjo. Bilis trumpai apibūdino Mikaelą, o kiek vėliau ir rankos mostu parodė į ją. Atlėpausis net neatsisukdamas mostelėjo ranka prieiti žmogų, kuris per akimirką sugebėjo sutryptį Miki orumą. Ginekologui.

-Nekalta, kaip ir norėjote.-ginekologas nulenkė galvą prieš ponaitį Atlėpausį ir vėl grįžo į savo ankstesnę vietą.

Sekundė visų apmirusio budrumo ir viskas apsivertė aukštyn kojom. Ta mažytė sekundė, kai viskas griūna, ką visą laiką statei..

Ok, atsiprašau ir persiprašau už ilgą nerašymą. Nieko nesugebėjau išspaust. Dėkui, kad vis dar skaitot, vertinat ir komentuoja, tai man begalo svarbu.
O ypač noriu padėkot vienai merginai, kuri palaikė mane rašydama ir pažadėjo pasveikint su Kalėdomis. [ir vistiek, aš tau savo adreso kol kas neduosiu, suskirapštysi jeigu norėsi] (big hug)

http://www.youtube.com/watch?v=jSfVi7TThsQ

Diena iš dienos ji vaikščiojo į policijos komisarijatus, kabino ant stulpų skrajutes su Miki nuotrauka, skambinėjo jai į telefoną, ieškojo jos mieste.. Ernesta niekaip nesugebėjo nuleisti rankų. Ji visą save atidavė paieškoms. Ji ir vėl kalbėjosi su Aurimu, tačiau ne apie savo laikino, o gal ir ne išsiskyrimo priežastis ir tolesnę gyvenimo eigą. Vienas geras dalykas šiame reikale buvo tai, kad jiedu visgi nebesipeša ir viens į kitą žiūri ramiai.

***

Tadas ir vėl sėdėjo prie vairo ir vėl lėkė gatvėmis. Jam buvo gera ir vėl jauti mašiną, greitį, adrenaliną tekantį jo venomis ir arterijomis. Prieš akis plaukė vaizdai. Visi jų susitikimai, jis viską pamena lyg tai būtų vykę kątik. Kavinę, jos kiemą, tą akimirką kai ji išgelbėjo jį, rūpinosi juo, jų bučinį…

Prekybos centras kaip visuomet buvo pilnutėlis, šiaip ne taip ištempęs 5 pilnus maišus maisto Tadas patraukė prie mašinos. Jis turėjo apipirkti juos visus - 10 vyrukų, dar vienai savaitei. Prie jo prišoko kažkur labai matyta smulkutė, garbanota blondinė mėlynom akim ir atkišo kažkokią skrajutę.

-Jei matėt šią merginą ar pamatytumėt.- pabaksnojo pirštu į skrajutę.- gal galėtumėte paskambinti šiuo numeriu?-Tadas palinkčiojo galvą kiek sumišęs. Mergina atkišo jam skrajutę ir tik tada pastebėjo maišus jo rankose.-O. Gal jums padėti?- nuširdžiai nustebo.

-Ačiū, tačiau kaip nors pats.- pritūpė ir lūpomis sugniaužęs skrajutę nuėjo link mašinos. Mergina jam tik pamojo ranka ir priėjo prie kitų žmonių grupelės. Milžiniškais žingsniais, beveik bėgdamas jis nuskubėjo prie mašinos, tikėdamasis kuo greičiausuprasti, kur ta mergina jam matyta. Tik sukrovęs visus pirkinius į bagažinę pažvelgė į rausvą lapuką kuris skelbė apie dingusią merginą. Nuotraukoje puikaosi Miki veidas. Tadas susinervinęs sugniaužė lapelį ir jau žadėjo sviesti tolyn, tačiau sugręžęs dantimis vis tik susilaikė. Stipriu smūgiu uždarė bagainę ir dviem spėriais, milžiniškais žingsniais prišoko prie vairuotojo durelių. Visą kelią, įprastai nuvažiuojamą per tris valandas jis  įveikė vos per pusantros .

Į kambarį įgriuvo vis dar grieždamas tvirtai sukąstais dantimis, rankoje gniauždamas rausvąjį lapelį. Visi prie stalo sėdėję ir žaidę kortomis vaikinai pasuko link jo galvas. Beveik visos kėdės vienu metu atsitraukė besibraukdamos per medines grindis ir sukeldamos ausiai nemalonų garsą. Vos pamatę išsišokusias kraujągysles kaklę, kovingą stovėseną gniaužiamus kumsčius, tvirtai sukąstus dantis visi movė pro duris, kambaryje palikdami tik tris personas. Tadą, Bobį ir Justą. Tadas įveikęs tą niekingą atstumą tarp jo ir apvalaus stalo drebančiomis rankomis išlankstė vis dar gniaužiamą poperėlį ir numetė jį ant stalo. Justas ir Bobis susidomėję plenkė galvas akimis permesdami informaciją.

-Jie gali mus susekti.- ir vėl spėriais, nervingais žingsniais Tadas vaikštinėjo iš vieno kambario galo iki kito.

-Ramiai nieko jie nesuseks.- Babis ramiai atsilošė kėdėje, pražergė kojas, o rankas sukryžiavo už galvos.- Vistik, ryt turim išgabenti ją, o tuomet gal ir atsikratysim.- Justas ir Tadas pažvelgė vienas į kitą netikėdami savo ausimis. Tas pats Bobis kuris dar neseniai dėl šios merginos butų galėjas nužudyti kuo laisviausiai kalbėjo apie jos išniekinimą ir nužudymą.- Žinoma, tai turėtų atrodyti kaip savižudybė ar nelaimingas atsitikimas.. Gerai paruoškit viską rytdienai ir eikit miegot, o aš čia dar porą reikaliukų sutvarkysiu.- Iš kišenės išsitraukė mobilujį ir pažvelgė į vaikinus priekaištingu žvilgsnių, klausiančiu kodėl jie dar neišsinešdino. Vaikinai kaip vienas patraukė prie durų susidurdami kaktomuša ir nesusigaudydami kuris kurį turi praleisti.

-Šiknakrušys.- dar tyliai pasigirdo iš Justo pusės, kai jis praleido Tadą pirmą.

-Sutinku.- taip pat vos girdimai sumurmėjo antrasis.

***

 Miki sėdėjo ant drėgno rūsio cementinių grindų, pakėlusi galvą, tarsi transo apimta stebėjo blausiai šviečiančią elektros lemputę, tarsi išsigelbėjimo alternatyvą.

-Gal baigsi spoksot į tą suknistą lemputę. Nieko neveiki ištisas dienas išskyrus tai. Galėtum bent mane atrišti.- Eva kaip yprastai burbėjo sau po nosim nė nesitikėdama išgirsti atsakymą.

-O kokia iš to prasė šiaip ar taip žinau kas tada bus.- užkimęs balsas suvirpino visą pastarųjų dienų rutiną. Eva porą kart suklapsėjo akimis, kol susigaudė, kad Miki kątik jai kažką pasakė.

-Na na, ir kas gi tada bus?- pašaipiai paklausė.

- Tau užeis psichas imsi daužyt duris, o galop taip juos užknisi, kad jie ne tik tave, bet ir mane nužudys.- atitraukusi akis nuo lemputis ir užvertusi galvą aukštyn neskubėdama kalbėjo, tarian paskutinius žodžius pažiūrėjo Evei  tiesiai į akis bejausmiu žvielgsniu, nuo kurio jai kūnu nubėgo pagaugai.

Mikaela atisitojo nuo grindų ir nusivaliusi užpakalį kaip negyva nuėjo prie lovos ir atgulė. Gal ir neteisinga buvo Evos atžvilgiu. Miki miega lovoje, o Eva niekad neatrišama neskaitant tų atvėjų kaip prižiūrima keltos augalotų vaikinų valgydavo. Jai net miegoti tekdavo kėdėje.

 Ok. Vienas iš dalykų kurį sau ir jums buvau pasižadėjusi tai grąžinti senąją Mikūtę. Būtent tą ir padarysiu sekančioj dalį. Skautės garbės žodis.
O dabar norėčiau paprašyti šiokios tokios jūsų paslaugos. Labai norėčiau kritikos ir rimtos. pati jaučiu, kad jau atleidau vadeles ir perdaug atsipalaidavau
Hope you like it. Čius.

p.s. Su jubiliejum :)

rašiau klausant : http://www.youtube.com/watch?v=Y70UeXHloVY

Ji čia pratūnojo jau gerą savaitę. Neištarusi nė žodžio, nepaėmusi į burną nieko išskyrus vandenį. Su jau užšalusia viltimi ištrūkti iš čia. Taip nutiko po nelemto apsilankymo.

 Norint į tualetą tekdavo akis slėpti po raudonu, sutriušusiu ir purvinu raiščiu, klaidžioti drėgnais kolidoriais, pereiti per lauką, įžengti į švarią[ji taip sprendė iš malonaus kvapo tvyrojusio patalpoje] patalpą, nusileisti laiptukais žemyn, dar pora posūkių ir štai išsvajotasis tualetas. Visos kelionės laikotarpiu ji jausdavo į stuburą įremtą pistoletą, ją varpstančius žvilgsnius, vyrų nemalones pastabas, švilpčiojimus.. Iš viso 586 žingsniai. Ji kiekvieną iš jų įsidėmėjo, pagal kvapą, šilumą, drėgmę, dulkes.. Ji mintinai žinojo kiekvieną posūkį ir kolidoriasu kryptelėjimą.Kiekviena sekundė, minutė, valanda, jai jau nieko nebereiškė. jai jau buvo nesvarbu kas su ka nutiks. Jau nebe.

***Prieš 5 dienas***

Justas ir Tadas sėdėjo didžiuliame kabaryje, prie lango. Visas šis namas buvo kaip iš seno vesterno. Aplink nė gyvos dvasios. Namas senos statybos, didelis, įrengtas visai kaip kaubojų laikais. Netoli namo stovėjo arklidės.. Vaikinai kaip ir visąlaik “žaidė” žvilgsnių karą, kadangi nenorėjo ir vėl užsirauti ant Bobio susimušdami. Nė vienas netarė nė žodžio, namas skendo tyloje. žinoma ne visiškoje: tiksintis sieninis laikrodis ardė trapų tylos šydą, o nesandariūs langai praleido kiekvieną menkutį garselį iš lauko. Nė vienas iš visų Bobiui dirbusių vaikinų nedrįsdavo įžengti į patalpą kurioje kartu būdavavo Tadas ir Justas. Nė vienas iš vaikinų negalėdavo pakelti tos įtampos įelektrinusios orą aplink juodu, žioma išskyrus juos pačius ir Bobį - vienintelį kuris sugebėdavo šią įtampą panaikinti.

Tadas pirštais barbeno į stalviršį. Justas tarp pirštų vartė monetą, tačiau nė vienas nenuleido akių kits nuo kito. Sugirgždėjusios senos durys atsivėrė. Abu nenorom atsisuko į juodu trukdančią personą. Bobis. Kaip ir visada.

-Turim užsakymą.- švytintis kaip saulutė Bobis įėjo į kambarį.

-Kokį?-abu vaikinai pamiršę nesutarimus sukluso.

 - Merginos, ne tavo, Tadai. Vienas iš senųjų klientų prašė nekaltos į jo draugo bernvakarį

 -Tokiu atvėju Eva atkrinta, ar ne?- Justas susiraukė ir žvilgtelėjo į Tadą, kuris buvo taip pat susiraukęs. [[taip, ši Syntetynealelea'os galvą kvaršinusi dilema išsisprendė. Miki kambaiokas Evuks.]] 

-Tačiau lieka Miki.- Bobis pakilnojo antakius. Abu vaikinai sėdėję prie stalo vėl sužiuro viens į kitą ir dar labiau susiraukė. Nė vienas iš jų nenorėjo atiduoti Miki. Ketino pasilikti ją sau. 

-Tačiau mes nežinome ar ji nekalta.-Tado galvoje gimė išganinga mintis galėjusi apsaugoti jų Miki.

-Ašpakviesiu Marksą, jis ginekologas, išspręs šią problemą. greit turėtume sužinot, galbūt teks ieškot naujos.- Bobis šyptelėjo ir išėjo.

Soris, žinau, kad prasta ir trumpa.

Rašiau klausant : http://www.youtube.com/watch?v=8IHFVn0sv14

Merginos rankos buvo užlaužtos už kėdės atlošo ir trinamos stipriai suveržtų virvių. Visus jos raumėnėlius maudė nuovargis ir skausmas. Sėdynė buvo nutirpusi nuo ilgo sėdėjimo. Jai maudė kaklą, dėl miegojimo nuleidus galvą. Ji čepsėjo liežuviu bandydama išdžiuvusią burną suvilgdyti seilėmis. Pakelti galvą privertė duslaus kosėjimo garsas iš pačio giliausio ir tamsiausio šio rūsio kampelio.

Mergina taip pat sėdėjusi supančiota virvėmis jau pusę paros,  trukčiojo ir žiaukčiojo nuleidusi galvą ir bandydama atsikosėti. Jos veidą dengė užkritę plaukai. Ant kojų buvo matyti raudonos žymės, jos kojas virvės jau buvo nutrynusios, o tose vietose virvės buvo prisigėrusios kraujo. Šiaip ne taip ji liovėsi kosėti ir pakėlė galvą. Jos išvargusios akys vėrė kiaurai ją - stebinčią, panašiai atrodančią personą.

-Sveika atvykusi į pragarą, Džonson.- net ir tokioje situacijoje mergina negalėjo išbūti neskleidusi aplink save nuodų ir ironijos. Ji atlošė galvą ir kiek tik buvo imanoma tokioje situacijoje nusikvatojo. Iš “kambariokės” nesulaukė jokio atsako išskyrus tvirtai suspaustas lūpas.- Nesitikėjai, kad abi čia - į pragarą, atkeliausim kartu, ar ne?-ji ir vėl nestokojo ironijos. Ir vėl nesulaukė jokio atsako.- Velniop, Mikaela! Kalbėk su manimi!- išklykė ir pabandė atsistot, tačiau tik šoktelėjo su kėde į viršų ir nusileisdama gerokai susitrenkė subinkaulį.

-Užčiaupkit žabtus, po velniais.- iš už durų pasigirdo piktas, vyriškas, prarūkytas balsas.-Man ne už tai moka, kad klausyčiaus jūsų plepalų ir isterijų.- tyliai suburbėjo panosėj.

Miki akys jam nutilus atsiplėšė nuo durų ir toliau lakstė po drėgną rūsį. Pro plepiąją draugę prabėgo didelė žiurkė ir stabtelėjo jos apuostyti. “Kambariokė” cyptelėjo, tačiau nenorėjo rėkti, jos tikrai neviliojo į visų prisikviesti už durų esančią personą. Žiurkė ėmė uostinėti aukštakulniais apautas kojas ir iššiepė dantis norėdama paragauti. Mergina sukandusi dantis bandė nuslopinti cypima ir ėmė daužyri kojomis į cementines grindis, kiek tai leido virvės ir atbaidyti žiūrkę. Ši pabėgo tolyn nuo jos ir atsisuko. Mažos elektros lemputės skleidžiamoje šviesoje, turėjusioje apšviesti patalpą sužibo krauju pasruvusios jos akys. Žiurkė įlindo į vieną iš daugelio sienų įtrūkimų. Kambariokė garsiai alsavo, o jos pernelyg dažni širdies dūžiai aidu atsimušdavo į sienas. Miki vis dar nepražiojusi burnos tylai sukikeno, tačiau “kambariokė” nugirdo ir tai.

-Malonu, kad tau linksma, Džonson. Kaip gera atlinki klauno vaidmenį.- nusivaipė ir alošusi galvą pabandė pramankštinti kaklo raumenis. Miki akys vėl klajojo po patalpą bandydamaos surastį bent mažą viltį pasprukti.- Nesivargink, Džonson, nepavyks ištrūkti.-Miki ir vėl ėmė dusliai kosėti.

 Aš labai labai atsiprašau už tokį trumpą įrašiuką ir visai be ryšio. Išvis man liūdna, kad iš 20 skaitytojų liko 9. tikiuos ne perdaug nusivažiavau. O pabaiga, galiu pažadėt bus seilėta ir su žiubsneliu mano humoro.

Perpratot, nebuvo painu? nusipezėjau čia, ane?

Pastaba: vėl grįžtam į Ernestos ir Aurimo barnio rytą.

Mergina greit stryktelėjo nuo grindų hole, ant kurių ji praleido pastarąjį pusvalandį raudodama dėl savo nelaimingos meilės apsikabinusi mylimojo dovanotas gėles. “Oh yeah, baby, I’m dramma queen”- sarkastiškai nusijuokė mintyse.
Merginos akyse degė pykčio liepsnepės. prieš akimirką tarp pirštų sukinėtas baltos lelijos žiedas dabar buvo gniaužiamas tvirtai suspaustame kumštuke. Jos visas kūnas buvo įsitempęs. Dar akimirką svarsčiusi visas alternatyvas kur galėtų rasti Miki mergina šovė laiptais aukštyn šokdama kas tris pakopas, dažnas kojų statymas ant laiptų jai rodės kaip nereikalingas laiko gaišimas. Ypač kai nori iškaršti kailį Mikaelai.

Ernesta, su nuo bėgimo laiptukais įraudusiais žandukais ir “pompa” įvirto į Miki kambarį:

-Mikaela, tau galas!- jokio atsako. Mergina greitom akimis perbėgo per kambarį. Nieko. Lova taip pat tvarkingai paklota kaip ir joms grįžus iš kelionės, kuprinė vis dar atremta į sieną. Gitara - dėkle užkišta už lovos, rankšluostis į kurį Miki vakar buvo susisupusi numestas ant kėdės.

Visas pyktis akimirksniu dino, merginos veidą užvaldė nerimas. Ji jau antrą kart šiandieną tekštelėjo ant kietų grindų užpakaliu. Nervingai krimsčiodama apatinę lūpą [[nesupraskit pošlai :D]] sukiojo ant piršto užmautą vestuvinį žiedą. Mintys klajojo kažkur toli. Ji bandė išspręsti matematinę lygtį kuri vadinasi : Kur yra Miki? Ir visai neatrodė, kad jai sektūsi matematika. Ernestos akys užkliuvo už žiedo: “Velnias, pamiršau jam atiduoti.”

Maždaug, po 5minučių Ernestos galvoje nušvito elektros lemputė. Bingo. Ir odėl gi nepaskambinus Miki? Ir vėl gavotrūkščiais lekia per namus lik rausvojo kambario. Iš po lovos sugraibo telefoną ir drebančiais pirštais rnka jau atmintinai išmoktą draugės telefono numerį.

-Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų.- Mergina ir vėl ėmė kramtyti lūpą. Vėl lygtis. Ir vėl eureka. Ji surinko Aurimo numerį.

-Klausau.

-Auri?

-O. Tik pažiūrėkit kas paskambino, gal vėl nori mane pasivaikyt su gėlėm ar šlepete, kad skambine.

-Kaip tau būtų visai neprošal. Gal nors kiek kultūringesnis būtum. Ir aš tikrai neskambinu taikytis. Tai dėl Miki..

-Kas dėl Miki? ji išvarė tave? Vėl nori grįžti pas mane?- jo balse buvo galima justi pašaipą.

-Nea. Ar ji po to kai išvažiavo iš tavęs tau pasakė kur važiuoja?

-O. Tai dabar sugalvojai Miki gyvenimą kontroliuot. Net jei ir žinočiau tau nesakyčiau. O be to, iškur tu ištraukei tokią nesąmonę, kad ji buvo pas mane.- iššnypštė. Fone buvo galima išgirsi mašinų gaudesį, tai reiškė, kad jis dar negalėjo būti toli nuvažiavęs.

 -Tavo smegenys nikada nebuvo didesnės nei graikiškas riešukas, o intelekto koficientas didesnis nei orangutango.

-Orangutangai vieni iš protingiausių gyvūnų.- užsiraukęs suburbėjo, bet ragelio nepadėjo.

-Miki man pažadėjo, kad grįš naktį i mes šiandien ką nors nuveiksime kartu. Tačiau ji taip ir negrįžo.- kukčiodama išspaudė.

-Taip ir maniau.- tyliai sušnibždėjo, tačiau Ernesta neišgirdo, ji ik girdėjo fone cypiančius mašinos stabdžius, aidančius vairuotuojų šūksnius, mašnų sigalus, signalizaciją ir vėl cypiančias padangas.- Aš tuoj būsiu pas tave, lauk.

Aurimas numetė. Ernesta įsikišo telešoną į kišenę ir vėl ėmėsi senesnio užsiėmimo : apatinės lūpos kramtumo, vestuvinio žiedo sukinėimo ir lygies sprendimo.

 Sorry už klaidas, baisiai tingiu taisyt. Už dalį sakom Ačiū magnetai ir Gintarei už jų nepakartojamus komentarus :DD
Tikiuosi patiko ir tik nestresuokit, taip pabaiga jau nebe už kalnų, nes mano sąrašiuke “Ką turiu nuveikti iki Kalėdų” 16 numeriu pažymėta : Baigti Mikaelos istoriją. Tačiau iki Kalėdų dar mėnuo, taip, kad spėst pasidžiaugt kūriniu [Ar yra čia kuo džiaugtis?]

Visgi, dėku, kad skaitot. Bučkis, ate.
Latte

Įspėjimas: kūrinio data tokia pat kaip ir 64 dalyje, dar neišaušo 65 dalies rytas, kai pas Ernestą atskubėjo Aurimas.

“Dar vienas užsakymas. Dar viena kelionė Bobio baro link. Dar vienas susitikimas su Justu. Dar vienas draugiškas snukių išsidaužymas. Dar viena proga užsidirbti papildomų pinigų. Dar vienas nelaukiamas susitikimas su prielipa Eva. Dar viena naktis praleista apimtam vienatvės ir apsikabinus butelį. Vodkos ar tekilos? Visai nesvarbu.”- mintyse vardino šios nakties - vakaro planus. Naktis jau buvo beapgaubianti miestą, tačiau ryškios jo paties šviesos neleido jam paskęsti tamsoje. Vaikinas lėkdamas žibintais apšviesta gatve galėjo mintinai vardyti kas nutiks vakare kai jis atiduos dar vieną užsakymą. Dar vieną dozę. Taip buvo ne kartą ir kaskart tas pats scenarijus. Vaikinas neabejojo taip bus ir šįkart ir kitą kartą. Tačiau jis dar nenutuokė kaip skaudžiai klydo, kiek daug jam kainuos šios vienos dozės pristatymas. Ir ne tik jam.

Jis įsuko į stovėjimo aikštelę prie klubo. Apvažiavo klubą aplink ir sustojo prie avarinio išėjimo. Čia stovėji tik du automobiliai: raudomas Ferrari - Bobis jau laukia. Ir išblukusios melsvos spalvos kabrioletas,  o tai reškia, kad ir Justas čia. Vaikinas išlipo iš automobilio ir įjunges signalizaciją žengė į klubą.

Jį pasitiko klubinė muziką. Prie didžėjaus pulto vėl stoviniavo Polas - vienas geriausių didžėjų mieste. Tadas prie jo ir patraukė. Užsimetė sportinę tašę ant peties ir prasibrovęs pro minią atsidūrė prie Polo. Vaikinas kaip visada sukosi tarp naujausios aparatūros kaip žuvis vandenyje. Tadas kilstelėjo ranką vis labiau artėdamas tikslo link. Polas tik šyptelėjo ir akimis parodė į krepšį, Tadas linktelėjo galvą patvrtindamas Polo nuojautą. Prekė. Polas papurtė galvą. Jam nepatiko tokie reikalai, tačiau tai netrugdė jiems būti draugais. Tadas priėjęs prie Polo tradiciškai spustelėjo jam ranką.

-Seni, rauk. Man nepatinka tai, kas čia dedasi..

-Kuria prasme dedasi, nes iš tavo intonacijos galima supras, kad ne tik tai..- žvilgsniu parodė į prie kojų stovintį krepšį.

-Na, tarkim. Markas - atleistas, o jo vietą užėmė kažkos mulkis. Nepamirškim fakto, kad Makas ir Bobis buvo vieni greiausių draugų, Markas jam padėjo įkurti šį verslą, glaudė pas save, kai jis dar nebuvo toks galingas šiame mieste, o kai Markas prarado darbą Bobis jį įdarbino pas save ir nepasigailėjo. O dabar - atleido. Kažkas man čia nesusieina. Kitas faktas, Evė čia jau per dažnai lankosi ir savo mėgstamas atviras sukneles pakeitė kažkokiom ilgarankovėm, nebe tokia įžuli ir agresyvi pasidarė. Kaip šuniukas klauso Bobio ir Justo. Na, o Justas jau ne naujiena, gi Bobio pakalikas, tačiau šiandien į klubą atsinešė kažkokią merginą be sąmonės, atrodė pažįstama, bet nespėjau įsižiūrėti. Bijau, kad vėl neprasidėtų senesni bizniukai..

-Na taip..- Tadas labai gerai prisimena senuosius bizniukus. Pats ne kartą tokiuose dalyvavo. Ir norėtų dar.. Tačiau Polas tam nepritartų.. Vis tik jis dabar jo draugas, o jis nenori prarasti dar vieni, tokio ištikimo ir supratingo bičiulio.

***

Blankiai apšviestos mažos patalpos durys tyliai atsivėrė. Į kambarį įsiveržė tranki muzika. Tarpduryje sušmėžavo vaikino siluetas ir durys užsidarė, nebesigirdėjo trankios muzikos. Kažkas dusliai bubtelėjo ir pasigirdo slydimo garsas. Justas pakėlė akis nuo merginos gulinčios lovoje veido.Bobis sėdėjo ant žemės atsirėmęs į duris. Kojos buvo pritrauktos prie kūno, alkūnės rėmesi į kelėnus, rankos atrėdė tarsi būtų sudėtos maldai, tačioau, jos už delnų slėpė buną ir nosį. Vikinas garsiai atsiduso. Pasuko galvą link lovos:

- Kaip ji?- galva atsirėmė į duris ir stebėjo tolygiai besikilnojančią merginos krūtinę. Justas taip pat nukreipė žvilgsnį į merginą.

-Greit turėtų atsibust. O tadai tai isterijos. juk žinai, ji isterikė, tačiau ši situacijas bus išties žiaui. Nagais mums akis iškabins.- vaikinas liūdnai šyptelėjo.

-Tai gal pririšam prie kėdės.- Bobis juokaudamas šyptelėjo.

-Rimtai. Turi virvių.- Bobis mostelėjo galva į šūsnį virvių kambarėlio kampe.- Ko toks kaip nesavas?

-Bijau, kad pasielgiau neteisingai atleisdamas Marką. visgi draugas.

-Aha, o kaip elgėsi pamatęs mano nešamą Evę?.

-Tiesa, atėjo Tadas.

-Ko tam čia??- suraukė antakius nepatenkintas. Vis tik, jis nemėgo jo. Nors kartu jau užsiiminėjo tuo kuo dabar jie vėl žada užsiimti, jis vienas geriausių ir patikimiausių žmonių tokiame versle. Vis tik nauja jo auka buvo Miki, nors jis jau senokai ematė judviejų kartu. Gal paklausė jo?

-Prekę atvežė, bo to mums vėl prireiks jo pagalbos.

-Atvesk jį čia. 

Bobis vėl išėjo iš kambariuiko, o Justas ėmėsi virvių, kėdės ir merginos.

***

-Šefas ateina.- polas linktelėjo link jų besibraunančio Bobio link.

Tadas pasuko galvą link jo ir jau išskaitė iš jo veido išraiškos kokiu reikalu. Ne, ne tik narkotikai.

-Einu pas jį.- Polas linktelėjo ir jie vyriškai atsisveikino. Tadas su krepšiu pranyko šokančiųjų minioje, o Polas liko prie didžėjaus pulto, jis visai nenorėjo, kad draugas veltųsi į tokius reikalus. 

Liūdana buvo man, nei vieno komentaro, bet matyt pati kalta. Kūrinys nebėra toks kaip ankščiau, ar ne? Jis tapo banalus, nuvalkiotas, dingo visi tie pokštai, kurir jums ankščiau patikdavo. Laimei, pabaiga nebe už kalnų :)

Mergina ramiai gulėjo kambaryje. Vos vos pravertos lūpos, lygus kvėpavimas, tylūs širdies dūžiai. Pro užuolaidą jau buvo spėję prasibrauti rytmečio saulės spinduliai. Garbanoti plaukai išsidriekę ant pagalvės. Nuoga koja išlindusi iš po antklodės atrodė taip.. velniškai seksuoliai ir net kiek nepadoriai. Mergina sučepsėjo lyg prisimindama ką malonaus, tačiau vos po kelių minučių ant jos skruosto sužibo ašara.

Vaikinas sėdėjo šalimais. Ant dailios, retro motyvais dekoruotos kėdės. Kojas buvo pražergęs [[tik nesupraskit klaidingai, tikiuosi kūrinio skaitytojoms daugiau nei 12, nenoriu traumuot mažų vaikų xD]], į kėlėnus parėmęs rankas, o ant rankų parėmęs smakrą. Jis taip rymojo jau gerą valandą, tačiau mergina niekaip nesiteikė pabusti.

Jam buvo gerai ir taip. Buvo gera stebėti šią žavią blondinukę. Šiaip būtų visai gerai, jei ji nepabustų.. Nebūtų spiegimo, ašarų, isterijų, tapkių skraidymo.. Tačiau jam trūko tos mielos merginos kuri jam glaudėsi prie krūtinės ir šnabždėjo : “myliu”, jam trūko šilumos nuo jos kūno. Jis pastebėjo ant merginos skruosto sužibusią ašarą. Palino link jos veido ir švelniai nubraukė nykščio galiuku. Jis taip norėjo išbučiuoti jos akis, kaip ankščiau, kad ji daugiau nebeverktų. Mergina sukruto ir apsivertė ant kito šono, link naktinio stalelio ir lango.

Jos akis pakuteno saulės spinduliai. Vaikinas pats nusišypsojo kaip saulutė, džiaugdamasis, kad galės išvysti tokį stebuklą, kaip mylimos merginos pabudimas. Vaikinas tylutėliai, ant pirštų galiukų nutipseno į giliausią ir tamsiausią kambario kampą.

Mergina pramerkė akis ir kelis kart sumirksėjo. Ištiesė rankas į priekį rąžydamasi ir atsivertė ant nugaros. Iškvėpė orą per burną ir švelniai nusišypsojo. Pasuko galvą lango į lango pusę ir suakmenėjo…

Ant naktinio stalelio gulėjo didžiulių baltų lelijų puokštė. Greit jos veidą vėl palytėjo šypsena ir mergina atsisėdo lovoje. Į rankas paėmė puokštę ir giliai įkvėpė baltųjų lelijų aromato. ” Miki, Miki, tik tu žinai ką aš labiausiai mėgstu. Juk tai negali būti Aurimas, juk tik tu žinai, ką aš labiausiai mėgstu. Ak, saulute..” Kaip tik tą akimirką iš kampo išžengė vaikinas. Mergina greit pakreipė galvą į šoną išgirdusi krepštelėjimą kitoje kambario pusėje:

-Labas rytas, saulės spindulėli,- Aurimas prisigretino prie lovos ir pirškais perbėgo per merginos ranką. Per Ernestos kūną perbėgo šiurpas, tačiau ji nenusipurtė. Jos akys dvelkė šalčiu. Mergina pasislinko tolyn nuo vaikino.

-Pasitrauk nuo manęs.-iššnypštė.

-Aš tikrai atsiprašau..- Žengė dar vieną mažytį žingsnelį link jos. Mergina kaip velnias nuo kryžiaus dievobaiminosi jo, taigi dar labiau atsitraukė, prie pat kraštelio, vos ne dribdama iš lovos.

-Dink!- suklykė. vaikinas atsitraukė durų link bet neišėjo. Stovėjo ir žiūrėjo į ją.- Nyk man iš akių, pasakiau!- sugraibė iš po lovos šlepetę  ir paleido ją Aurimui į galvą. Vaikinas pritūpi ir pastaroji prašvilpė jam virš galvos, tačiau jam net nespėjus atsitiesti jis gavo per galvą iš kitos, Ernesta nesnaudė. Ji pagriebė puokštę ir nusivijo pro duris lekianti Aurį. vaiinas tankiai statė kojas, ant kievieno laiptelio ir pastarosios ėmė pintis.Tuo tarpu mergina laisvai strikčiojo kas tris - keturias pakopas. Tokiu tempu lėkusi mergina greit pasivijo Aurimą ir ėmė talžyt jį puokšte.- suknistas mergišius. Šiknakrušys. Tau neužtektų ir viso haremo..

-Au.. Skauda…

-Taip tau ir reikia.

-Ne.. Mna užtektų tavęs vienos. Tu netaip supratai.- atsisuko į mrginą veidu ir gavo dar vieną gerą bankę iš jau gerai aplamdytos puokštės.

-Viską aš gerai supratau.- merginos balsas tapo ramus, tačiau siauručiai pčiukai kilnojosi aukštyn - žemyn, alsavo.- Tiesiog išeik.- įkaitę žandai paraudo, o akyse sutvisko ašaros, tačiau jis jau to nepastebėjo - ėjo pro duris ir jas tyliai užvėrė.

Nesisekė man su šita dalimi.. Ne vieną dieną kurpiau ją, tokią trumputę ir vistie nenusisekus..

Visgi, apie Mikūtę kolkas nieko, o dabar brasibrovėm į Ernestos ir Aurimo privačią valdą :)